Archyvas

Receptai

Jei ne Daiva ir Saulius – cepelinų, kuriuos taip ilgai ruošėmės gaminti, ir vėl nebūtume paskanavę.
Prisikišome pilvus iki soties. Kai kas net naktį negalėjo miegoti dėl persivalgymo. Nebėda – cepelinų juk nevirsi kasdien 🙂
Nauda abipusė: kadangi cepelinų daug, juos virėme ant plytos, kūrenamos malkomis. O visas gėris tas, kad ta plyta stovi mūsų vonios kambaryje, kuri prišildo net tris patalpas: du kambarius ir pačią vonią.

Jeigu norisi šviežiai spaustų sulčių, galimi keli variantai:
Pirmas: Nuvažiuoji į Maxim’ą ir nusiperki tetrapaką su užrašu “Natūralios kriaušių ir obuolių sultys“.
Antras: Nuvažiuoji į Maxim’ą ir paprašai, kad tau išspaustų “šviežių“ (?) obuolių ir kriaušių sulčių.
Trečias, kurio procesas toks: nueini į sodą, prisirenki obuolių ir kriaušių, išssispaudi sultis sulčiaspaudės pagaba, pasiruoši stiklinaites ir … mėgaujiesi 🙂

Koks skirtumas, kurį variantą rinktis?

Skirtumų net keletas:
Pirmas: Skiriasi šviežumo sąvoka.
Antras: Skiriasi konsistencijos sąvoka.
Trečias: Vienur moki pinigus, kitur – ne :).

Skaniai atrodo, a?

O kepėme štai taip:
Pasidarome picos tešlą, kuriai reikia: 500 g miltų, 1 šaukštas cukraus, 1 stiklinė vandens ir arbatinis šaukštelis mielių. Ant picos dedame, ką turime šaldytuve.

Taigi, mieles ištriname su cukrumi, visus produktus sudedame kartu ir minkome tešlą. Paliekame šiltai, kad pakiltų. Po to viską plonai iškočiojame.

Uždedam sviesto, kad būtu skaniau.

Tepam pomidorų padažą.

Majonezo.

Barstom lydytą sūrį.

Dedam naminių dešrų griežinėlius, prieš tai – pačesnakinam.

Paruošta.

Šaunam į duonkepį.

Va 🙂